1. Teisinės ir politinės priemonės tikslu panaikinti diskriminaciją. Žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Laikinos priemonės įtvirtinti vyrų ir moterų lygybę (pozityvi diskriminacija).

2. Dalyvavimas politiniame gyvenime. NVO vaidmuo sprendžiant moterų teisės klausimus

3. Papročiai, tradicijos, stereotipai

4. Prekyba moterimis ir prostitucija

5. Santuoka ir šeima

6. Švietimas ir išsilavinimas

7. Bedarbystė

8. Socialinės garantijos

9. Sveikatos apsauga

10. Kaimo moterys

1. Nepakankama įstatyminė bazė lyčių lygiateisiškumui

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas buvo priimtas 1999m., bet įstatyminė sistema ir moterų teisių apsaugos mechanizmas dar nėra pakankamai stiprūs, kad galima būtų pasiekti realios lyčių lygybės. LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme dar yra trūkumų:

• Trūksta tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apibrėžimo.

• Pasigendama lygių galimybių konkretesnio apibrėžimo.

• Nenumatytas seksualinio priekabiavimo apibrėžimas, atsiribojant nuo apibrėžimo, numatyto Baudžiamajame kodekse.

• Neapibrėžta konkreti NVO finansavimo ir rėmimo tvarka, įgyvendinant Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos komiteto rekomendacijas.

• Trūksta pozityvios diskriminacijos sąvokos konkretizavimo.

• Nepaliestos kai kurios moterų diskriminacijos sritys:

  • diskriminacija pagal amžių,

  • šeimos santykiai,

  • smurtas prieš moteris, moterų grobimas, seksualinis išnaudojimas.

  • smurtautojo nebaudžiamumas.

• Nereglamentuoja, kad švietimo, mokslo įstaigos užtikrintų švietimą lygių galimybių klausimais. Neįteisinta visavertės lyčių partnerystės studijų programos disciplina.

• Punktas 4.2. skelbia, kad vadovėliuose nebūtų vyrų ir moterų diskriminacijos propagavimo, tačiau nenumatyta būdų įgyvendinti šio punkto kontrolei( tam turi būti sukurtos moksliškai pagrįstos metodikos).

• Dėl diskriminacijos definicijos LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme patikslinimo

Diskriminacijos definicija įstatyme yra sekanti: “Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) reiškia pasyvų ar aktyvų elgesį, išreiškiantį pažeminimą ar panieką, taip pat teisių apribojimą arba privilegijų teikimą dėl asmens lyties, išskyrus:

1. Specialią moterų apsaugą nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo metu;

2. Privalomą karinę tarnybą išskirtinai vyrams;

3. Skirtingą pensijinį amžių vyrams ir moterims;

4. Saugos reikalavimus darbo vietoje, taikomus tik moterims, kuriais, atsižvelgiant į moterų fiziologines savybes, siekiama išsaugoti jų sveikatą;

5. Specifinį darbą, kurį gali atlikti tik tam tikros lyties asmuo”.

Tam, kad išvengti nesusipratimų visuose lygiuose (vyriausybės, apskričių, savivaldybių, institucijų ir moterų nevyriausybinių organizacijų) dėl būtinybės organizuoti veiklą moterų teisių propagavimui, reikia prie jau minėtos definicijos prijungti paaiškinimą, dėl galimybės naudotis ypatingomis priemonėmis, bandant faktiškai įgyvendinti lygias galimybes. Be šio pataisymo būtų sunku įtikinti institucijas dėl panaudojimo kvotų ir kitų laikinų teigiamų priemonių, kurios šiandien Lietuvoje yra itin svarbios, siekiant rezultatų įvairiose sferose. Kai kuriais atvejais yra susiduriama su situacija, kai tarnautojai nesupranta, kad šios laikinos ypatingos priemonės (“pozityvi diskriminacija”) yra ne prieš lygių galimybių įstatymą, taip pat tarnautojai nežino nei apie Konvenciją, nei apie 4 Konvencijos straipsnį.

2. Nepakanka institucijų, kurios užtikintų lyčių lygybę

• Panaikinus Valstybės konsultantės NVO ir moterų klausimais pareigybę, neliko pareigūno, kuris Vyriausybės lygmenyje koordinuotų šių problemų ir klausimų svarstymą ir sprendimą.

• Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba turi per mažus įgaliojimus, nes gali tirti tik darbinius santykius, negali spręsti diskriminacijos šeimoje klausimų.

1.Inicijuoti įstatymo pakeitimus bei poįstatyminius aktus, kurie leistų spręsti anksčiau paminėtas problemas.

• Papildyti bei nustatyti šias definicijas:
  -tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apibrėžimus,
  -pozityvios diskriminacijos apibrėžimus,
  -visavertės/pilnavertės lyčių partnerystės,
  -lyčių lygiavertiškumo integravimo pagrindus.

• Konkretizuoti moterų ir vyrų lygių galimybių apibrėžimą.

• Patikslinti seksualinio priekabiavimo apibrėžimą, atsiribojant nuo Baudžiamojo kodekso apibrėžimo.

• Konkretizuoti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3str. 3punktą, numatant konkretų mechanizmą NVO rėmimui (finansavimui), įgyvendinant Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto 37 p. rekomendacijas dėl nepakankamo NVO finansavimo.

• Papildyti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 8 str., numatant, kad priimant į darbą būtų draudžiama reikalauti iš pretendentų nurodyti amžių, šeimyninę padėtį bei sudėtį.

• Lietuvos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu įgalinti reguliuoti diskusinius santykius šeimose (turtines teises, ekonominį savarankiškumą, smurtą, socialinį draudimą).

• Švietimo, mokslo įstaigose įvesti mokymą lyčių lygių galimybių klausimais. Suteikti bendrojo lavinimo ir papildomo ugdymo dalykams lyčių lygiavertės partnerystės aspektus.

• Išleisti poįstatyminius aktus, kurie užtikrintų, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų moterų ir vyrų diskriminavimo propagavimo. Siūlyti Švietimo ir mokslo ministerijai mokymo (mokymosi) priemonių, mokytojo knygų ekspertizės vienu iš kokybiškumo įvertinimo rodikliu laikyti lyčių lygiavertiškumą bei stereotipų eliminavimą.

2.Tobulinti institucinę bazę.

• Vėl įtvirtinti patarėjo pareigybę NVO ir moterų klausimais Vyriausybės aparate ar įkurti Lygių galimybių ir NVO departamentą, nes tai sustiprintų demokratijos plėtrą Lietuvoje.

• Būtina stiprinti Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vaidmenį ir įtaką, įgyvendinant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo kontrolę.

Moterys sudaro 52,8% gyventojų skaičiaus, tačiau jų dalyvavimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime yra pasyvus. Paskutiniai rinkimai į savivaldybes bei Seimą parodė, kad moterų dalyvavimas viešajame administravime sumažėjo: moterų skaičius savivaldybių tarybose sumažėjo nuo 22% 1997-aisiais metais iki 17,6% 2000-aisiais. Šiuo metu tik 3,6% visų merų yra moterys. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės priėmimo moterų skaičius Seime buvo ne daugiau 20%. Dabartiniame Seime yra tik 15 moterų, o ministrų tarpe- tik trys. Taip pat žemas moterų aktyvumas ir politinių partijų viduje. Pirmuosiuose partijų dešimtukuose tik 10-20% moterų.

1.Mažas moterų aktyvumo politikoje priežastys

• Moterys labiau jaučia atsakomybę už šeimą, vaikus, dėl to dažnai atsisako politinės karjeros.

• Pačios moterys nesuvokia, kad jų teisės yra pažeidžiamos ir nekovoja už savo teises.

• Moterys jaučia psichologinį diskomfortą, pakliuvusios į politikų vyrų tarpą, nors dažnai jos nėra menkesnės už vyrus savo išprusimu, žiniomis ir kvalifikacija.

• Žiniasklaidoje stokojama patrauklaus moters politikės įvaizdžio.

• Moterys neparemia viena kitos politinės karjeros srityje (nebalsuoja už moteris), joms trūksta solidarumo. Lietuvoje trūksta judėjimo, kuris palaikyto moteris, kandidatuojančias į Seimą.

• Moterims nebūdinga aktyviai konkuruoti dėl politinių postų. Joms trūksta pasitikėjimo. Be to, reali situacija, kad vadovaujančiuose postuose bei politikoje pagrinde vyrai dažniausiai jas sustabdo.

2.Moterų NVO problemos.

• Visuomenė vis daugiau pasitiki NVO balsu, tačiau šios organizacijos dar nėra pakankamai pripažintos kaip jėga, ypač valstybiniame ar savivaldos lygyje.

• NVO beveik neremiamos finansiškai tiek iš valstybės, tiek iš savivaldybės lėšų.

• Nors teigiama, kad valstybė finansuoja 50% NVO veiklos, iš tikrųjų šie skaičiai yra apgaulingi. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nėra atskirai išskirtos NVO, kurios įsisteigė pačių piliečių iniciatyva, nuo ne pelno organizacijų, kurios buvo perorganizuotos iš valstybinių įstaigų, tokių kaip ligoninės ar senelių namai. Statistikoje apie Vyriausybės paramą minėtų abiejų tipų organizacijos yra apibrėžiamos kaip NVO. Bet buvusios valstybinės įstaigos (šiuo metu viešosios įstaigos) yra pilnai išlaikomos valstybės bei savivaldybės. O piliečių NVO gauna minimalią paramą iš valstybės ir savivaldybės.

• NVO labai sunku gauti paramą iš Lietuvos juridinių bei fizinių asmenų. Ir ne vien dėl to, kad Lietuvoje nėra filantropijos tradicijų ir filantropinės nuostatos nėra gajos, bet ir todėl, kad neveikia įstatymai, kurie realiai paskatintų Lietuvos juridinius ar fizinius asmenis tiesiogiai teikti paramą NVO.

• Pagal šiuo metu galiojančius LR Labdaros ir paramos bei LR Labdaros ir paramos fondų įstatymus, labdaros ir paramos fondai negali gauti pajamų už teikiamas paslaugas. Todėl šio tipo organizacijoms, kai jos neremiamos nei valstybinių institucijų, nei privačių asmenų, kai jos pačios negali užsidirbti, o užsienio rėmėjai, suteikę pirminę paramą, natūraliai nutraukia finansavimą (akivaizdu, kad kiekviena valstybė turi rūpintis savo organizacijomis, o nelaukti užsienio paramos), paprasčiausiai turi užsidaryti.

• Nevyriausybinės organizacijos neturi stabilumo: negauna lėšų patalpoms išlaikyti, nes dažniausiai finansavimas konkursų būdu teikiamas tik paslaugoms bei veiklai. Dėl šios priežasties kai kurios organizacijos priverstos užsidaryti, nes neturi lėšų padengti patalpų išlaikymo išlaidoms (šildymo, elektros, vandens ir kt.).

• NVO negali tinkamai atlikti savo funkcijų visuomenėje, įtakoti įstatymus bei valstybinio bei vietinio lygio sprendimus, nes jos yra per silpnos tiek finansiškai, tiek politiškai. Rinkimuose gali dalyvauti tik politinės partijos. NVO negali dalyvauti nei vietos savivaldybių, nei Seimo rinkimuose.

1.Spręsti moterų politinio dalyvavimo problemas.

• Žiniasklaidos pagalba formuoti teigiamą moters politikės įvaizdį, dažniau rodyti visuomenei pozityvią konkrečių moterų - politikių veiklą, pasakoti apie moteris - motinas – politikes, nepriekaištingai atliekančias šiuos vaidmenis bei sugebančias juos suderinti.

• Vykdyti palankesnę išankstinę propagandą moters - politikės vaidmeniui įtvirtinti, organizuojant ir vykdant rinkimus.

• Švietėjiškomis priemonėmis bei žiniasklaidos pagalba skatinti moteris aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Pačioms moterims pozityviai, veiksmingai veikti, pasiekti konkrečių pokyčių, o tai patrauks žiniasklaidos dėmesį.

• Moterų - lyderių savybes tobulinti seminarų, mokymų metu. Per NVO aktyvinti, lavinti, mokyti, dvasinti, skleisti kitų šalių moterų veiklos patirtį, teikti žinių.

• Rinkimuose įvesti kvotų sistemas moterims partijose. Partijų veiklą finansuoti iš biudžeto, atsižvelgiant į tai, kaip partijos laikosi kvotų sistemos.

• Paremti Moters-Prezidentės kandidatūras ir organizuoti kampanijas jų palaikymui

• Remti tas politikes, kurios rūpinasi moterų problemomis.

• Įkurti prie savivaldybių komisiją moterų bei šeimos teisėms ginti (juristas, policininkas, socialinio skyriaus darbuotojas, vaikų teisių tarnybos atstovas, psichologas ir moterų NVO atstovas), į kurią galėtų kreiptis moterys, patekę į kritinę situaciją. Tokiai komisijai skirti lėšų iš savivaldybės biudžeto.

2.Spręsti moterų NVO problemas.

• Remiantis Jungtinių Tautų Konvencijos dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo rekomendacijų 37 bei 38 punktais, prašyti LR Vyriausybę sukurti aiškią NVO finansavimo sistemą, kurią suderinti su NVO Koalicija moterų teisėms ginti. Skirti eilutę valstybės biudžete moterų NVO veiklos finansavimui.

• Įsteigti specialų komitetą su valdžios ir NVO atstovais, kuris prižiūrėtų ir skatintų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo įgyvendinimą; taip pat paskirti komitetui specialų fondą valstybiniame biudžete.

• Pakeisti savivaldos įstatymą dėl NVO finansavimo, skiriant 1 procentą savivaldybės biudžeto NVO veiklai finansuoti. Socialinių paslaugų finansavimas turi būti teikiamas, organizuojant viešus konkursus. Užtikrinant NVO gyvybingumą, skirti joms pastovų minimalų finansavimą patalpų išlaikymui ir administraciniams kaštams, jei NVO įrodo, kad ji aktyviai dirba ne mažiau kaip tris metus, turi įstatus, atlieka visuomenei naudingą.

• Suteikti galimybę Lietuvos gyventojams skirti NVO paramai 2 procentus savo pajamų mokesčio.

• Pereiti prie mokesčių mažinimo politikos paramą teikiančioms organizacijoms.

• Skelbti ir viešinti NVO projektų gaunamą finansavimą laikraščiuose ir spaudoje.

• Skatinti platesnę NVO veiklą moterų padėties gerinimui.

• Įstatymais numatyti (Estijos pavyzdžiu), kad nevyriausybinės organizacijos galėtų atskiru sąrašu kelti kandidatūras į savivaldybių tarybas.

• Glaudžiau bendradarbiauti Moterų parlamentinei grupei bei moterų NVO ir į savivaldybių tarybas įtraukti NVO atstovus, kurie turėtų patariamąjį balsą.

• Siekti aktyvesnio moterų NVO organizacijų darbo (dalyvaujant įvairiuose projektuose, mokymuose, pritraukiant daugiau moterų).

3.Papročiai, tradicijos, stereotipai

Visuomenė ir kultūra mūsuose turi vis dar stiprų patriarchalinį pobūdį, pažangą stabdo giliai įsišakniję lyčių stereotipai, priskiriantys vyrams ir moterims atitinkamus vaidmenis. Tradiciškai dominuoja nuomonė, jog moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje yra mažiau reikšmingas negu vyro. Nusistovėjęs visuomenės požiūris, kad moteris yra silpnoji lytis, neturinti laisvės į švietimą, politiką, kad moteris neturi teisės pati spręsti savarankiškai problemas, kad moters pagrindinė misija - auginti vaikus, tvarkyti namų ūkį. Mergaitės dažniausiai orientuojamos į šeimą, vaikų auginimą ir auklėjimą, namų ruošą, berniukai - fizinį, vadovaujantį ir intelektualinį darbą. Įsitikinimas, kad vyrai yra karjerą darantys darbuotojai, o moterys - “tiesiog darbuotojos”, paplitęs ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Jaunų moterų tarpe pasigendame aiškios lyderių iniciatyvos. Šeimoje ir mokykloje suformuotus stereotipus jaunuoliai išsaugo ir sukūrę šeimas, įsilieję į visuomeninę, politinę veiklą. Tai palaiko ir nesąmoningą diskriminaciją lyties atžvilgiu. Atgyvenę stereotipai gana stipriai atsispindi ir vadovėlių iliustracijose, reklamoje, žiniasklaidoje.

Atgyvenusių papročių, tradicijų, stereotipų nunykimui lemiamą reikšmę turi socializacija ir švietimas, pilietinis, humanitarinis ugdymas šeimoje ir mokykloje, šiuolaikiško, adekvataus požiūrio į lyčių klausimą formavimas. Taip pat fizinio darbo apimčių ir vaidmens mažinimas, vyrų ir moterų įgyjamos kvalifikacijos faktinis lygiavertiškumas, platesnis moterų dalyvavimas politikoje ir šalies valdyme, pasitikėjimo savo jėgomis ir lygiavertės partnerystės ugdymas.

1.Pačioms moterims aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Kurti organizacijas, kuriose būtų sprendžiamos moterų ir vyrų lygiateisiškumas, aktyviau burtis į jas.

2.Nuo mažens keisti mąstymo stereotipus auklėjimo ir visomis švietimo formomis.

• Padėti naujo mąstymo pagrindus, remiantis istoriniais pavyzdžiais, parodant moterį kaip lygiateisę vyro partnerę (ne vergę, meilės objektą ar tik vaikų gimdytoją).

• Neskirstyti moteriškų ir vyriškų darbų.

• Nemenkinti moterų, kad vyrai niekada neverkia, moterys silpnoji lytis.

• Auginti vyriškąją giminę, šviesti, skatinti veikti.

• Bendrojo lavinimo mokykloje “technologijų” dalyko turinys turėtų būti bendras abiem lytims.

3. Švietimo ir žiniasklaidos pagalba laužyti stereotipus.

• Keisti susiformavusį pačios moters ir kitų požiūrį į ją.

• Pravesti specialius mokymus moterims – lyderėms.

• Šviesti vyrus, aktyvinti juos, sukurti lanksčias darbo sąlygas.

• Skatinti tolerantiškumą vienas kito atžvilgiu nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, užimamų pareigų.

• Propaguoti kultūrinius, sporto renginius šeimoms.

• Konkrečiais pavyzdžiais skatinti partnerystę šeimose (per radiją, televiziją, spaudą).

Prostitucija ir prekyba moterimis Lietuvoje plinta, yra labai pelningas verslas, o įstatyminė bazė, siekiant užkirsti tam kelią, yra silpna, teisėsaugos struktūrų dėmesys menkas. Už prekybą moterimis nėra nuteistas nei vienas nusikaltėlis. Moterys savanoriškai teikia seksualines paslaugas ne tik dėl palyginti lengvai prieinamo uždarbio, bet dažnai dėl labai sunkios ekonominės būklės, negalėjimo įsidarbinti, skurdo. Ne viena tam ryžtasi, siekdama išsaugoti darbą, palypėti karjeros laiptais. Taip pat svarbūs veiksniai - didėjantis neraštingumas jaunimo tarpe, moralinis nuosmukis, besaikis sekso propagavimas žiniasklaidoje. Labai įsišaknijęs stereotipas, kad tik prostitutė yra paniekos vertas objektas, tik ji nusižengia įstatymui ir yra baudžiama administracinėmis baudomis. Vyrai, be kurių poreikių negalėtų prostitucija nei egzistuoti, nei plisti - lieka šešėlyje, nesusilaukia nei moralinio pasmerkimo, nei yra baudžiami. Niekieno nejaudina prostitučių beteisiškumas, sąvadautojų ir klientų savivalė bei smurtas. Prostitucija glaudžiai susieta su alkoholizmo, narkomanijos, AIDS, venerinių ligų, nusikalstamumo plitimu, prisideda prie ištuokų gausėjimo.

1. Ekonominiai – socialiniai.

   • Sunki ekonominė padėtis.

   • Darbo vietų trūkumas ir augantis nedarbas.

   • Skurdas.

   • Socialinių garantijų stoka.

2. Kultūriniai – vertybiniai.

   • Iškreipta vertybių vertinimo samprata.

   • Aukštesniųjų žmogiškųjų vertybių devalvacija.

   • Bendras visuomenės dorovės nuosmukis.

   • Moralinis nuosmukis.

   • Tvirtų įsitikinimų stoka.

   • Alkoholizmas ir narkomanija.

3. Švietimo.

   • Išsilavinimo lygio nuosmukis. Privalomas tik 10 klasių pagrindinis išsilavinimas.

   • Nepakankamas jaunimo ir pareigūnų švietimas.

   • Nelankančių mokyklos vaikų faktinis kiekis didėja, nors apskaita rodo, kad pavyzdžiui, Šiaulių mieste yra tik 17 vaikų, nelankančių mokyklos.

4. Neigiama visuomenės informacijos priemonių visuma.

   • Prostitucijos reklama.

   • Neigiamas žiniasklaidos vaidmuo.

   • Nepakankama antiprostitucinė informacija.

5. Komerciniai.

   • Prostitucija - pelningas verslas; didžiuliai pinigai.

   • Moterų savanoriškas seksualinių paslaugų teikimas dėl lengvo uždarbio.

   • Moterų verbavimas į "gerai" apmokamą darbą.

   • Korupcija.

6. Vyrų atsakomybė už prostituciją.

   • Vyrai, dalyvaudami šioje veikloje, tarytum lieka nuošalyje ir yra nepakaltinami.

   • ”Nekaltas” merginų įtraukimas į prostituciją, naudojant psichologinį, fizinį smurtą prieš jas, eiti prostitucijos keliu.

   • Nedarnūs santykiai šeimoje, nepakankamas tėvo (dažniausiai) rūpinimasis šeima įteisintas įstatymais, leidžiantis tėvui be jokios atsakomybės palikti šeimą be pragyvenimo šaltinio, dažniausiai verčia nepilnametes, jaunas moteris (kad galėtų išlaikyti nepilnamečius ar save) užsiiminėti prostitucija, nes kitokio darbo nėra arba jis labai menkai apmokamas, iš kurio pragyventi neįmanoma.

   • Prekybą moterimis skatina patys vyrai, korumpuoti pareigūnai, turintys su tuo kovoti.

   • Nebaudžiamumas, taikant įstatymus.

7. Teisiniai.

   • Nepilnai veikiantys įstatymai, reglamentuojantys prostituciją.

   • Teisiniai barjerai aukoms.

   • Bausmės, skiriamos tik prostitutėms, įtvirtina seksualinį moterų išnaudojimą.

1. Panaikinti ekonomines – socialines prielaidas, sąlygojančias prostituciją: spręsti ekonomines problemas, ypač nedarbo, kurti naujas darbo vietas, didinti socialines garantijas, jaunoms šeimoms iš savivaldybės skirti patalpas pagal panaudos sutartį (tas patalpas, kurios yra nenaudojamos).

2. Kelti visuomenės dorovę.

   • Ugdyti jaunas mergaites dorovės klausimais.

   • Griežtinti auklėjimą, vesti auklėjamąjį darbą šeimoje, mokykloje.

   • Organizuoti jaunimo užimtumą (užklasinė veikla).

   • Reikalauti šeimos atsakomybės.

3. Švietimo priemonėmis kovoti prieš nelegalią prostituciją.

   Paspartinti Lietuvos moterų pažangos programos įgyvendinimą, kurios veiksmų kryptyse numatyta formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius visose ugdymo institucijose, aiškinti jaunimui ankstyvų lytinių santykių ir prostitucijos žalą sveikatai, diegti intymaus gyvenimo kultūrą, teikti lytiniu keliu plintančių ligų profilaktikos žinias, ruošti jaunimą šeimai. Šios veiklos sėkmė priklauso ir nuo to, ar pavyks bendromis pastangomis uždrausti sekso ir smurto propagavimą spaudoje, televizijoje bent iki 23 val. vakaro.

4. Prostitucijos prevencijai panaudoti visas informacijos priemones.

   • Griežtai uždrausti “paslėptą” prostitucijos reklamą spaudoje.

   • Siekti, kad žiniasklaida objektyviai aprašytų prostituciją.

   • Moterų NVO daugiau aiškinti prostitucijos ir prekybos moterimis neigiamus aspektus visomis informacinėmis priemonėmis.

5. Suteikti realią pagalbą moterims ir merginoms, siekiančioms išsivaduoti iš prostitucijos.

   • Kurti reabilitacijos, krizių centrus moterims, kuriuose būtų teikiama anoniminė pagalba ir konsultavimas.

   • Įtraukti savanorius psichologinei pagalbai teikti.

   • Skatinti užimtumo ir darbo mokymo centrus teikti pagalbą nukentėjusioms moterims.

   • Skirti lėšų konsultantų apmokymui dirbti su prekybos aukomis.

   • Moterų parlamentinei grupei bendradarbiaujant su NVO, parengti prostitucijos ir prekybos moterimis aukų reintegracijos programą

6. Pateikti viešam svarstymui nuostatą dėl galimo įstatymo, legalizuojančio prostitučių namus.

7. Užtikrinti teisines priemones prostitucijos prevencijai ir sustabdymui.

   • Tobulinti įstatymus.

   • Skatinti veiksmingesnį teisėsaugos organų darbą.

   • Būtina sugriežtinti bausmes, užsiimantiems prostitucija ir prekyba moterimis.

   • Siekti, kad vyrai, organizuojantys prostituciją, būtų atitinkamai baudžiami. Rodyti sąvadautojų teismus per televiziją.

   • Nevilkinti bylų.

   • Suteikti apsaugą nukentėjusioms ir liudytojams bylose.

   • Valstybiniu mastu keistis informacija apie tarptautinę prekybą moterimis.

• Per mažai informacijos, savo teisių nežinojimas, baimė arba elementarus nesupratimas, jog galima kreiptis į tam tikras institucijas.

• Moterų diskriminacija, taikant būtinosios ginties įstatymą. Šeimyninių konfliktų metu moteris dažniausiai nepajėgi įrodyti, kad gynėsi, gelbėjo vaikų gyvybes, nes liudininkų dažniausiai nebūna.

• Diskriminuojantis įstatymas moters ir vaikų atžvilgiu, dalijantis santuokinį turtą.

• Nėra vienodų teisių ir pareigų, nutraukiant santuokas.

• Per sudėtingas ir per ilgas santuokos nutraukimas (tiek moraliniu, tiek ir materialiniu atžvilgiu).

• Didelės skyrybų išlaidos (mokesčiai advokatams, turto dalybos išlaidos).

• Nepriklausomai, kad šeimoje gyvena pilnamečiai vaikai, turtų dalybų metu jie lieka ne tik be jokio turto, bet ir be gyvenamojo ploto (padalinus butą, vaikai išmetami į gatvę ir jie lieka potencialūs benamiai, šiukšlynų gyventojai).

• Ekonominė priklausomybė nuo vyro.

• Patriarchalinės šeimos modelis.

• Netolygus darbų ir atsakomybės pasiskirstymas šeimoje.

• Moters laikymas šeimoje nelygiateise partnere, kaip savo nuosavybe, privalančia atlikti buities darbus arba vyro nustatytas pareigas.

• Prievarta šeimoje.

• Smurtas šeimoje prieš moterį ir vaikus.

• Nevienodos teisės ir pareigos, auklėjant vaikus.

• Tėvai vyrai neprisiima atsakomybės už vaikų ugdymą šeimoje.

• Neigiamas visuomenės požiūris į smurtą patyrusią moterį, kuri ieško pagalbos.

• Auga vaikų savižudybių skaičius, kuri priežastis – materialinė šeimų diferenciacija ir depresija.

• Skurdas.

• Alkoholizmas.

• Per mažai prevencinių programų prieš alkoholį ir narkotikus.

• Šeimos ir santuokos klausimus reikia pavesti nagrinėti ir spręsti Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, nes kitų institucijų, išskyrus teismą, nėra. Teismo paslaugos, esant dabartinei ekonominei situacijai, moteriai, išlaikančiai vaikus ir gaunančiai minimalų atlyginimą, pernelyg didelės.

• Šeimos ir santuokos įstatyme turėtų būti papildymas "Šeimyninio smurto metu iš namų turi būti išvežamas smurtautojas, o ne smurto auka".

• Inicijuoti įstatymų pataisas, kurios neleistų diskriminuoti moters ir vaikų turto dalybų metu, skiriant ir vaikams privalomą turto dalį.

• Teikti išsamesnę ir platesnę informaciją santuokos metu įsigyto turto teisinio įforminimo klausimais (dovanoto, išlošto loterijoje, bendrai įsigyto už bendras santaupas).

• Propaguoti ikisantuokinę sutartį.

• Skatinti, kad visos šventės (Šv. Kalėdos, Naujųjų Metų sutikimas, Šv. Velykos, vestuvės, įvairūs jubiliejai) būtų švenčiamos kartu šeimose. Organizuoti giminių šeimų susitikimus, dalyvaujant visiems šeimos nariams (be alkoholio). Siekti, kad įvairios kultūros organizacijos daugiau rengtų teminių renginių šeimoms, įvairių susitikimų, kurie leistų žmonėms bendrauti be alkoholio.

• Priimti įstatymą, įgalinantį atskirti alkoholiką ar smurtautoją nuo šeimos neribotam laikui.

• Steigti ir stiprinti moterų krizių centrus.

• Kurti centrus, į kuriuos būtų išvežami smurtaujantys vyrai, kur priverstiniu būdu bus teikiamas reikalingas švietimas (paskaitos, psichologų konsultacijos).

• Žiniasklaidos pagalba keisti visuomenės požiūrį į moterį, patyrusią smurtą.

1. Moterų švietimo ir persikvalifikavimo problemos.

   • Juntamas paramos trūkumas besimokančioms mamoms, kurioms reikia ypatingos programos, įskaitant ir konsultavimą karjeros klausimais. Biudžete nėra numatytos lėšos moterų, grįžtančių į darbo rinką po vaiko auginimo atostogų, perkvalifikavimui.

   • Kvalifikacijos kėlimu nesuinteresuoti darbdaviai, nes tai susiję su papildomomis lėšomis. Dažnai už suteiktą kvalifikaciją moterys privalo atidirbti darbdaviams.

   • Stažuotis užsienyje dažniausiai kviečiamos jaunesnės (iki 40 metų) moterys.

   • Švietimas neorientuotas į lyčių lygiateisiškumą (mokymo programų prasme).

   • Vienas iš būdų apginti moterų teises yra neformalusis suaugusiųjų švietimas. Nepaisant to, kad Lietuvoje yra priimtas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas ir sukurta infrastruktūra suaugusiųjų švietimui, LR Švietimo ir mokslo ministerijoje nėra atitinkamo biudžeto šiam įstatymui ir infrastruktūrai paremti.

   • Mokyklose, kolegijų ir universitetų programose nėra pakankamai informacijos apie lyčių problemas. Taip pat nėra jokių vadovėlių, studijuojančių lyčių problemas.

   • Knygose ir vadovėliuose vyrauja stereotipas, vaizduojantis moteris tradicinėje namų aplinkoje, o vyrus - darančius karjerą verslininkus, išlaikančius šeimą.

   • Skirtingas mergaičių ir berniukų elgesio vertinimas nuo pat pradinio auklėjimo.

   • Mokyklose labai dažnai skirstomas profiliavimas ne pagal vaiko galimybes ir sugebėjimus, o pagal vaikų lytį - berniukams darbai su staklėmis, mechanizmais, mergaitėms - virimas, mezgimas.

   • Profesinis orientavimas grindžiamas lytimi. Akcentuojamos moteriškos ir vyriškos specialybės.

   • Priimant į aukštąsias mokyklas, berniukų priėmimas yra privilegijuotas.

   • Švietimo įstatyme nereglamentuoti jaunuolių paruošimo gyvenimui aspektai.

2. Maži švietimo darbuotojų atlyginimai nulemia tai, kad švietimo sistemos žemiausiose grandyse dirba daugumoje vien tik moterys. Nors vis daugiau moterų įsitraukia į mokymą ir švietimą, vis dėlto ne moterys apsprendžia švietimo politiką. Švietimo ministrai ir universitetų rektoriai, švietimo įstaigų direktoriai ir vedėjai daugiausia vyrai.

3. Švietimo reformą ribojantys veiksniai.

   • Nėra švietimo reformos strategijos.

   • Kaimo mokyklų problemos. Mokytojai, dirbantys kaimo mokyklose, neturi pakankamo aukštojo išsilavinimo. Kaimo mokytojai nėra suinteresuoti ir praktiškai neturi galimybių persikvalifikuoti.

   • Visuomenė per mažai informuota, kad paliktas tik pradinis (10 klasių) išsilavinimas.

1. Suteikti platesnes galimybes moterų švietimui.

   • Sudaryti Lietuvoje galimybes, nuotolinio, nuolatinio mokymosi ir mokymosi visą gyvenimą koncepcijų įgyvendinimui.

2. Persikvalifikavimo problemų sprendimas.

   • Turi būti organizuojami regioniniai mokymai moterims, norinčioms tobulintis, bet neturinčioms galimybių išvykti į mokymo centrus. Moterims, turinčioms mažamečių vaikų, persikvalifikavimo vieta turi būti ne toliau 5 km.

   • Norint įsigyti kvalifikacinį išsilavinimą, turėtų būti suteikiama beprocentinė paskola.

   • Padėti moterims įvaldyti informacines technologijas. Kvalifikacijos kėlimo centrai turi būti mobilūs.

   • Sudaryti sąlygas stažuotis užsienyje, keisti darbo pobūdį, neatsižvelgiant į moterų amžių.

   • Įvesti teisinio raštingumo pagrindų kursą perkvalifikuojant mokytojus.

3. Siekti lyčių lygiateisiškumo švietimo srityje.

   • Akcentuoti lyčių lygybės klausimą visų lygių mokymo programose.

   • Parengti išlyginamąsias mokymo programas.

   • Lygių galimybių principą įtvirtinti aukštojo mokslo įstatyme.

   • Švietimo įstatyme reglamentuoti jaunuolių rengimo gyvenimui aspektus.

   • Keisti profesinį orientavimą lyčių lygiateisiškumo prasme.

   • Edukaciniuose centruose įvesti lygių galimybių programą.

4. Siekti, kad švietimo sistemoje dirbtų abiejų lyčių atstovai. Skatinti šių profesijų pasirinkimą, keliant atlyginimą, nes tai pritrauktų vyrus į švietimo ir kitas socialines sferas, kuriose formuojasi jaunas žmogus.

5. Užtikrinti sėkmingą švietimo sistemos reformos plėtojimą.

   • Sukurti švietimo reformos strategiją, kuri remtųsi išsamia švietimo sistemos ir švietimo rezultatų analize.

   • Toje sistemoje, kuri funkcionuoja rinkos ekonomikos sąlygomis, sunkiai konkuruoja švietimo posistemė. Todėl reikia peržiūrėti jos veiklos struktūrą ir remti, įgyjant išsilavinimą, talentingus, socialiai remtinus asmenis. Neįgalūs studentai, atvažiavę iš kaimo, kurių tėvai bedarbiai, kaip valstybės remiami asmenys, turi būti atleisti nuo mokesčio už mokslą.

   • Sukurti kaimo mokyklos koncepciją, kuri leistų ir nedidelėse kaimo mokyklose lygiaverčiai parengti jaunimą tolimesniam mokslui bei įvairiapusiam gyvenimui.

   • Neuždarinėti kaimo mokyklų.

   • Mokyklų bibliotekas paversti internetinėmis skaityklomis, kaimo informaciniais centrais.

1. Moterų diskriminacija darbo rinkoje.

   • Nedarbas yra didesnis moterų tarpe. Nors pagal darbo biržos duomenis bei sociologinius tyrimus Lietuvoje moterų ir vyrų nedarbo lygis yra beveik vienodas. Tačiau tai ne visuomet atitinka realią situaciją dėl šių priežasčių:
     - kai kurios moterys nesiregistruoja darbo biržose, tokiu būdu nepatenka į darbo biržų daromas suvestines,
     - sociologiniuose tyrimuose dauguma nedirbančių moterų save priskiria namų šeimininkėms, o ne bedarbėms.

   • Lyčių diskriminacija vyksta, priimant į darbą. Į darbą priimami vyrai su mažesniu išsilavinimu negu moterys.

   • Mažiau apmokami darbai tenka moterims. Vyrai labiau laukiami gerai apmokamuose darbuose.

   • Nelygios teisės dėl lyties daryti karjerą. Moterų karjerai trukdo šeimos pareigos bei stereotipinis požiūris į moteris.

   • Pertraukta darbinė veikla trukdo moterų karjerai. Darbo vieta po gimdymo atostogų išsaugoma tik metus laiko.

   • Moteris sunkiai gali suderinti darbą, mokslą ir šeimos pareigas.

   • Jaunėja diskriminuojamų darbo rinkoje amžius: jeigu prieš kelis metus moterys iki 45-50 metų galėjo konkuruoti darbo rinkoje, tai šiuo metu į darbą kviečiamos ne vyresnės kaip 40 metų moterys.

   • Moterims sunkiau pradėti ir vystyti verslą. Jos susiduria su įgūdžių versle stoka, informacijos trūkumu, dideliais mokesčiais, kreditų gavimo sunkumais ir nuolat besikeičiančiais verslą reguliuojančiais įstatymais. Jas taip pat daugiau negu vyrus slegia šeimyninių rūpesčių našta, dėl to moterims sunku tapti lygiavertėmis su vyrais verslininkais partnerėmis ir jie skeptiškai žiūri i moterį verslininkę.

   • Valdininkai jaučia savo ypatingą galią, nes dažniausiai priima darbą vyrus, o ne kompetentingas moteris. Konkursų rezultatai nekomentuojami.

2. Skurdą sąlygojantys veiksniai.

   • Darbo biržose, norint lankyti persikvalifikavimo kursus, reikia laukti ilgą laiko tarpą ir pirmenybė teikiama toms bedarbėms, kurios turi iš darbdavio garantinį raštą, kad po persikvalifikavimo kursų bus priimtos į darbą.

   • Miestelių darbo biržos siunčia persikvalifikuoti į didesnius miestus, dėl to moterys papildomai sugaišta 3-4 valandas. Bedarbėms taip pat susidaro papildomos išlaidos už kelionę ir maitinimą, o pinigai bus gauti tik už mėnesio. Nors miesteliuose yra organizacijų, kur galėtų persikvalifikuoti vietoje, tačiau nedaroma.

   • Aukštesniajai grandžiai persikvalifikuoti yra problematiška, reikalingos didelės finansinės ir laiko investicijos. Tai itin aktualu moterims, kadangi bedarbių su aukštuoju išsilavinimu tarpe daugiau yra moterų.

   • Lietuvoje nepakanka skurdo ir socialinės atskirties prevencijos programų. Trūksta socialinių technologijų, kurias reiktų taikyti tuose miestuose ir rajonuose, kur gresia bedarbystė ir skurdas.

   • Smulkus šeimyninis verslas žlugdomas dėl didelių mokesčių. Verslo pasaulyje moteriai verslininkei daug sunkiau yra įsitvirtinti negu vyrui. Todėl daugelis smulkių verslininkių moterų papildo bedarbių gretas.

   • Moterys dalyvauja darbo rinkos mokymuose, bet savo verslo pradeda retai.

   • Kaime labai daug skurstančių. Jeigu kaime žmogus turi 3,5 ha žemės, tai jis traktuojamas kaip ūkininkas ir neturi teisės registruotis darbo biržoje ir susirasti darbą. Daugelis, turėdami tokį nedidelį žemės plotą, nesugeba vien tik iš jo pragyventi.

   • Bedarbio pašalpa mokama tik šešis mėnesius. Lyginant su Vakarų Europos šalimis, netgi su Rusija, tai yra labai trumpas laiko tarpas.

   • Skurstančiųjų tarpe Lietuvoje yra daugiau moterų. Vyksta skurdo feminizacija.

1. Įvairiomis priemonėmis mažinti moterų diskriminaciją darbo rinkoje.

   • Siekti, kad įstatymiškai būtų panaikinta amžiaus diskriminacija darbo rinkoje.

   • Praktikoje užtikrinti vyrų ir moterų lygias galimybes karjerai, mokėti vienodą atlyginimą už vienodą darbą.

   • Įstatymiškai uždrausti firmoms skelbtis žiniasklaidoje, nurodant pageidaujamą darbuotojo amžių.

   • Priimti įstatymą, kad darbo vieta po gimdymo atostogų būtų išsaugoma iki vaikui sukaks treji metai.

   • Remti moterų smulkų ir vidutinį verslą. Kurti palankesnę kreditų sistemą bei teikti paskolas su mažesnėmis palūkanomis (pavyzdžiui, pirmus trejus metus). Sudaryti galimybę paimti mažas paskolas, t.y. nedideles sumas.

   • Norinčioms pradėti ir bepradedančioms verslą moterims teikti pagalbą įgyjant žinių, informacijos. Rengti joms konsultacijas verslo klausimais, organizuoti kursus, skatinti verslininkių klubus.

   • Padėti moterims greičiau ir efektyviau naudotis naujausiomis technologijomis.

   • Išvystyti įdarbinimo planą valstybiniame lygyje ir užtikrinti jo įgyvendinimą lyčių kontekste, taikant atitinkamą įdarbinimo politiką.

   • Teikti pirmenybę persikvalifikavimui moterims, vyresnėms nei 45m., turinčioms aukštąjį išsilavinimą, vienišoms moterims, jaunoms moterims, grįžtančioms į darbo rinką po dekretinių atostogų, taip pat ilgalaikėms bedarbėms.

   • Skatinti NVO įsitraukti į profesinį ir neformalų įgūdžių lavinimą bedarbėms moterims.

   • Padaryti pataisymą LR Bedarbių paramos įstatyme, kuris prailgintų bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį.

   • Inicijuoti nepriklausomus tyrimus bedarbystės srityje ir nustatyti diskriminacijos būdus prieš moteris darbo rinkoje.

   • Didinti finansavimą bedarbių pasitikėjimo kėlimo ir savęs sustiprinimo kursams, kad užtikrinti jų asmenybės vystymąsi ir aktyvų pilietinį dalyvavimą. Tokiam tikslui naudoti NVO ir jų patirtį, sukuriant teigiamą atmosferą asmens augimui ir vystymuisi.

   • Padidinti trumpalaikių, neformalių persikvalifikavimo kursų skaičių. Įtraukti daugiau NVO į perkvalifikavimo veiklą, ypač siūlant trumpalaikius kursus.

2. Siekti, kad būtų kuo mažiau skurstančių žmonių.

   • Priimti palankius įstatymus verslo įmonėms.

   • Sumažinti pajamų mokestį mažoms verslo įmonėms.

   • Neapmokestinti smulkaus šeimos verslo.

   • Kurti naujas darbo vietas, atgaivinant Lietuvos miestų ir kaimų gyvenimą.

   • Įstatymais užtikrinti, kad, jei kaime žmogus turi 3.5 ha žemės, bet negali pragyventi iš žemės ūkio veiklos, jis galėtų registruotis darbo biržoje ir ieškoti darbo. Turima žemė būtų tik kaip papildomas pajamų šaltinis.

1. Yra trūkumų socialinių paslaugų sistemoje.

   • Pašalpa už vaiko globą skiriama tik globos namams ir įsivaikinusioms šeimoms. Tuo tarpu daugelis socialiai remtinų ir bedarbių šeimų negauna tokių pašalpų ir nesugeba išlaikyti savo vaikų, todėl kartais priversti jų atsisakyti.

   • Socialinių garantijų nestabilumas (žmogaus teisių pažeidimas į sveikatos apsaugą, į atostogas, į socialinį aprūpinimą ir t.t.).

   • Tėvai, liekantys auginti vaikus, nėra pakankamai remiami socialinėmis pašalpomis.

2.  Net ir dirbantis žmogus ne visada jaučiasi socialiai saugus. Dar pasitaiko atvejų, kai:

   1. darbo sutartyje nurodomas vienoks atlygis už darbą, o faktiškai išmokamas kitoks. Tokiu būdu prarandamos socialinės garantijos ligos atveju, neuždirbama pensija.

   2. privačiose įmonėse ir įstaigose dažnai ignoruojamos žmogaus teisės: nenormuota darbo diena, nėra socialinių garantijų, darbuotojai fiktyviai "tik popieriuje" išleidžiami atostogų, o iš tikrųjų jie, padavę pareiškimus, ir toliau dirba. Daug atvejų, kai darbuotojai priimami į darbą be socialinio draudimo garantijų. Dirbama nenormuotą darbo dieną (ypač paslaugų sferoje, prekyboje). Nors darbo sutartyje yra įrašyta 11 val. darbo diena, daugelis moterų dirba po 15 – 16 val. per dieną.

   3. sudaromos tik terminuotos darbo sutartys, nėra garantijų ne tik dėl darbo užtikrinimo, bet ir išeitinių pašalpų.

   4. moterys bijo imti nedarbingumo lapelius dėl vaikų ligos, kad nebūtų darbdavio išmestos iš darbo.

   5. moterys pasirašo, jog išnaudojo joms priklausančias atostogas, vienok faktiškai dirba ištisus metus be jokių atostogų.

   6. nesudaromos darbo sutartys.

   7. neišsaugoma darbo vieta, jeigu moteris išeina dekretinių atostogų.

   8. darbdaviui įsipareigojama negimdyti, neimti nedarbingumo lapelių, jeigu suserga vaikas.

   9. nepaiso įstatymo, jog moteriai auginančiai du vaikus iki 14 metų, priklauso viena laisva diena mėnesyje).

   10. nepakankamai rūpinamasi sveikata žmonių, dirbančių kenksmingose sąlygose.

   11. moterys, neturėdamos kitos išeities, dirba ir naktinį, ir pamaininį darbą. Neretai pamainos yra ilgesnės negu tai leidžiama įstatymiškai.

   12. nesilaikoma įstatymų dėl nėščių moterų saugos darbe.

3. Nepakankama socialinė parama invalidams, pensininkams, jaunoms mamoms.

   • Moterų pensijos, invalidumo pašalpos yra mažesnės, nes jų atlyginimai mažesni negu vyrų.

   • Globos pensija už vaiką invalidą mokama tik nuo 16 metų, nors iki 16 metų vaikui invalidui taip pat reikalinga priežiūra. Motinos dėl vaiko invalido atsisako darbo ir negauna jokios valstybės paramos.

   • Besimokančių motinų problema. Jos neturi stažo ir negauna pašalpų vaikui auginti. Dėl to mažėja gimstamumas. Studentėms motinystės pašalpa nebemokama.

   • Vaiko auginimo arba slaugymo teise nesinaudoja vyrai dėl dviejų priežasčių:
     - stereotipinio mąstymo,
     - dėl didesnio vyrų atlyginimo (vaikų ligos atveju finansiškai paprasčiausiai neapsimoka vyrams imti nedarbingumo lapelį).

   • Pensininkams neskaičiuojamas pragyvenimo krepšelis.

   • Netoleruotina nuostata, jog neįgalus, tačiau dirbantis žmogus per metus tegali sirgti tik 30 dienų.

1. Atkreipti dėmesį į prieštaravimus įstatymuose.

   • Valstybė privalo užtikrinti, kad įstatymai būtų vykdomi.

   • Peržiūrėti įstatymą dėl pašalpų skyrimo globos namuose augantiems vaikams ir šeimoms, įsivaikinusioms juos.

   • Įstatymai turi ginti dirbantįjį, kad jis nebijodamas galėtų pristatyti nedarbingumo lapelį.

2. Skatinti moteris dėl moterų teisių pažeidimų darbe kreiptis į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą bei darbo inspekciją.

3. Darbuotojams jungtis į profesines sąjungas tam, kad studijuotų darbo įstatymus ir galėtų profesionaliai ginti savo teises. Profesinės sąjungos taip pat turėtų būti atsakingos už moterų teisių darbe užtikrinimą.

4. Įstatymais užtikrinti socialinę paramą pensininkams, motinoms, auginančioms mažamečius vaikus, motinoms-studentėms, invalidams.

   • Gimus vaikui, mokėti pašalpas nepriklausomai nuo to, ar moteris prieš tai dirbo, ar ne. Pašalpos turėtų būti realios, o ne simbolinės.

   • Darbo vieta moteriai turi būti išsaugoma po gimdymo atostogų tris metus.

   • Užtikrinti socialines garantijas šeimoms, auginančioms vaikus. Jas remti finansiškai, tuo skatinant gimstamumą.

   • Didinti valstybės paramą vienišoms moterims, vyresnėms nei 60 metų amžiaus (didinti pensijas, socialines pašalpas, lengvatas naudojantis transportu ir t.t.).

   • Kurti saugaus gyvenimo sąlygas pagyvenusiems žmonėms bei invalidams (pavyzdžiui, padidinti paslaugas namie, teikti nemokamą teisinę konsultaciją, įsteigti daugiau prieglaudų).

   • Didinti pagyvenusių moterų socialinę integraciją, įtraukiant jas į NVO veiklą, suteikiant priėjimą prie naujų technologijų, remiant NVO veiklas pagyvenusioms moterims ir t.t.

   • Sukurti valstybinį fondą, skirtą NVO veiklos pagyvenusių žmonių paramai.

   • Skyrybų atveju, jeigu moteris nedirbo dėl vaiko auginimo ir, vaikui tapus pilnamečiu, tam tikrą vyro uždarbio dalį mokėti moteriai.

1. Problemos, susijusios su sveikatos apsaugos reforma.

   • Pasigendama vieningos ir kryptingos sveikatos apsaugos priežiūros politikos.

   • Neišplėtota sveikatos apsaugos reformos strategija ir taktika.

   • Dažnas valdžios keitimasis, skirtingas požiūris į sveikatos reformą trukdo kryptingai vykdyti reformą.

   • Sveikatos apsaugos reforma vykdoma nepakankamai paruošus bendruomenę.

   • Sveikatos apsaugos reforma per mažai viešai svarstoma. Už sveikatos apsaugos reformos paruošimą, kokybę bei pasekmes nėra numatyta atsakomybė.

   • Nepakankamos sąlygos medikų kvalifikacijos kėlimui.

   • Negatyvu, kad Sveikatos apsaugos ministras skiriamas pagal priklausomumą politinei partijai, o ne pagal kompetenciją.

   • Nepakankamas ir neefektyvus lėšų paskirstymas sveikatos apsaugai (realiai gyventojai už paslaugas moka pakartotinai).

   • Vaistų kompensavimo sistema neužtikrina efektyvaus gydymo visiems visuomenės sluoksniams.

2. Nesveiko gyvenimo būdo problemos.

   • Sąmoningo visuomenės rūpinimosi savo sveikata stoka.

   • Žemas gyventojų žinių lygis apie įvairius susirgimus bei jų profilaktiką.

   • Trūksta visuotinės (moterims ir vyrams, mergaitėms ir berniukams), efektyvios sveikos gyvensenos mokymo bei švietimo sistemos, kuri didintų kiekvieno individo sveikos fizinės ir psichinės gyvensenos supratimą.

   • Gyvenimo kokybės problemos:
     - socialinė įtampa,
     - psichologinis diskomfortas,
     - nepalankūs sveikatai gyvenimo būdas ir aplinka.

   • Gyventojų senėjimas. Vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė skiriasi (vidutinė būsimo gyvenimo trukmė vyrams Lietuvoje 66.5 metų ir moterims – 76.9 metai).

   • Jaunos moterys, būsimos motinos kartais dirba sveikatai kenksmingose sąlygose. Tai sąlygoja apsigimimus ir gimstamumo mažėjimą.

   • Dėl nepakankamų žinių bei finansinių galimybių kai kurių socialinių sluoksnių moterys nenaudoja kontraceptinių priemonių. Tai sąlygoja:
     - abortų skaičiaus didėjimą,
     - asocialių šeimų gausėjimą,
     - pamestinukų skaičiaus augimą vaikų ir globos namuose.

   • Jaunos mergaitės nėra supažindinamos su galimomis ankstyvo gimdymo bei abortų pasekmėmis.

   • Didėja rūkančių, nusikalstančiųjų bei vartojančių alkoholį moterų skaičius.

   • Moterų rūkymas didina įvairių ligų (plaučių, krūtų vėžio, anemijos, tuberkuliozės) riziką, kenkia būsimų kūdikių sveikatai, turi įtakos apsigimimas.

   • Didėja skaičius moterų, sergančių psichinėmis ligomis.

   • Propaguojamo gražaus moterų kūno kultas daugeliui merginų yra pavojingas, nes didėja anoreksijos ir bulimijos (net yra mirties atvejų) skaičius.

3. Medicininio aptarnavimo problemos.

   • Nevystomas sveikatos apsaugos profilaktinis darbas (gausėja TBC, vėžinių, venerinių susirgimų).

   • Dėl ambulatorijų, medicininių punktų mažinimo, iškyla grėsmė akušerinei pagalbai vietose, kadangi gimdyvę gali tekti transportuoti apie 60 km nuo gyvenamosios vietos (t. y. į apskrities ligoninę). Moterų konsultacijų struktūrų griovimas užkerta kelią elementariai moterų sveikatos priežiūrai.

   • Nepakankamas dėmesys augančiam sergamumui lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis:
     - vaikų - virškinimo ir kvėpavimo ligomis,
     - suaugusiųjų – širdies kraujagyslių ir onkologinėmis.

   • Prasta medicininių paslaugų bei aptarnavimo kokybė. Pacientai turi laukti didžiules eiles poliklinikose. Dėl to kartais ir visiškai nesikreipia į gydytojus. Antra vertus – dar yra painiavos, pasirenkant medicininio aptarnavimo įstaigą, mediką. Dabar be siuntimo negali papildomai nesumokėjęs kreiptis į bet kurios įstaigos specialistą. Tam, kad gauti siuntimą, turi be reikalo gaišti laiką, stovėti eiles ir įrodinėti šeimos gydytojui, kad nori pasitikrinti pas vieną ar kitą specialistą.

   • Dėl aukštų kontraceptinių priemonių kainų atsiranda šeimos planavimo problemos.

1. Vykdant sveikatos apsaugos reformą, atkreipti dėmesį į sekančius punktus.

   • Sveikatos apsaugai turi būti skiriama ne mažiau kaip 5 procentai bendro vidaus produkto.

   • Reformos vykdymo metu kvalifikuotai informuoti visuomenę apie galimybę rinktis privačią ar valstybinę įstaigą.

   • Sveikatos reforma turėtų būti vykdoma itin atsargiai ir pagrįstai, kad dėl pertvarkymų nenukentėtų pacientų interesai.

   • Už galimas neigiamas reformos pasekmes turėtų būti numatyta vadovų atsakomybė.

   • Efektyviai panaudoti lėšas, numatant sveikatos priežiūros reformų strategiją. Prioritetai:
     - pirminės sveikatos priežiūros įstaigų privatizavimas,
     - visuomenės sveikatos priežiūra,
     - prevencija – sveikatos ugdymas ir ligų profilaktika,
     - būtinoji medicininė pagalba socialiai neapdraustiems asmenims.

   • Remti privačios medicinos kūrimąsi (paskolų, kreditų forma).

   • Sudaryti sąlygas gydytojų kvalifikacijos kėlimui.

2. Propaguoti sveiką gyvenimo būdą.

   	Mokyti žmones rūpintis savimi bei savo sveikata. Šioje srityje gali sėkmingai dirbti NVO.
   	Įgalinti mergaites ir berniukus, moteris ir vyrus imtis atsakomybės už savo sveikatos tausojimą, valios ugdymą.
   	Skatinti valstybės vadovus, piliečius saugoti mus supančią aplinką (oras, vanduo, maistas).
   	Ikimokyklinėse ir kitose mokymo įstaigose įvesti naujas mokymo programas apie sveiką gyvenimo būdą arba sveikos gyvensenos elementų integravimą į įvairias disciplinas mokymo programose.
   	Aiškinti greito maisto (mėsainių, picų, tonizuojančių gėrimų) žalą sveikatai.
   	Pedagogams ir dietologams parengti sveiko kūno lavinimo programas, kurios padėtų spręsti kūno antsvorio problemas.
   	Didinti finansavimą sveikatos įstaigoms įvairioms profilaktinio darbo programoms remti. Paruošti ir vykdyti šiuolaikines profilaktines programas, ypatingai diabeto, tuberkuliozės.
   	Realiai, o ne formaliai vykdyti profilaktinį darbą ir sveikatos ugdymą visą žmogaus gyvenimą.
   	Kad pagyvenusios moterys būtų sveikos, reikalinga užtikrinti mergaitės, merginos, jaunos moters sveikatos priežiūrą, ankstyvą ligų nustatymą ir išgydymą.
   	Pagyvenusioms moterims dėl organizmo amžiaus pakitimų ir funkcinių sutrikimų, turėtų būti teikiama atitinkama medikų pagalba. Organizuoti visoms moterims profilaktinius patikrinimus (ypač moterų krūties vėžio).
   	Šviesti moteris dėl kenksmingų darbo sąlygų pasekmių sveikatai ir palikuonims. Numatyti darbdavių atsakomybę už nėščių moterų darbą kenksmingose sąlygose.
   	Įstatymiškai skatinti gimstamumą, ilginant apmokamas atostogas po gimdymo, skiriant didesnes pašalpas.
   	Remti nevyriausybines organizacijas, kurių tikslai – švietimas moterų sveikatos klausimais.
   	Kuo daugiau organizacijų įtraukti į švietėjišką darbą, aiškinant apie rūkymo žalą, kontraceptinių priemonių vartojimą.
   	Kurti reabilitacijos centrus, nakvynės namus moterims, kurios nori atsisakyti alkoholizmo, narkomanijos.
   	Priklausomoms nuo alkoholio, narkotikų nėščioms moterims: -sukurti pagalbos tinklą, kad galėtų pagimdyti sveiką vaiką, -nėštumo metu įgalinti negerti; -po gimdymo, jei moteris nesveiksta, vaiką auginti valstybei, o moteriai suteikti alternatyvą, kad galėtų gydytis ir sveikstant gauti galimybę auginti vaiką.
   	Sudaryti galimybes kurtis privačių pirminės bei profilaktinės priežiūros įstaigoms. Užsienio šalių patirtis rodo, kad privati pirminė bei profilaktinė priežiūra yra efektyvesnė.

3. Efektyviau spręsti medicininio aptarnavimo problemas.

   • Nedarbingo amžiaus žmonės bei invalidai turi gauti pilną medicininį aptarnavimą, kompensacijas vaistams ir nemokamą gydymą.

   • Užtikrinti nėščiųjų, vaikų iki vienerių metų, pensinio amžiaus žmonių, neįgaliųjų nemokamą sveikatos priežiūrą.

   • Visų pirma turi būti gerinama medicininio aptarnavimo kokybė.

   • Pacientui turi būti suteikta galimybė rinktis medicinos įstaigą, mediką. Užmokestis už sveikatos paslaugas turi būti išskaičiuojamas iš ligonių kasų.

   • Reprodukcinio amžiaus moterims turėtų būti prieinamos kontraceptinės priemonės.

   • Skirti dėmesį reabilitaciniam gydymui kurortuose, kur yra natūralūs gamtiniai gydymo faktoriai.

• Bedarbystė ir socialinė depresija.

• Socialinių, švietimo ir sveikatos įstaigų paslaugų neprieinamumas daugeliui šeimų dėl teritorinio nutolimo bei nevykusių reformų išdavoje. Vaikai nelanko mokyklų dėl socialinių priežasčių ir prastai organizuoto transporto. Kaime nėra vaikų darželių. 85% visų vaikų, kurie nelanko mokyklos, gyvena kaimuose.

• Mokymo ir konsultacinės paramos, plėtojant žemės ūkį ir kitus verslus, nepakankamumas. Nesugebėjimas savarankiškai pagrįstai suplanuoti, parengti ir įsisavinti verslą. Tik 11% visų šalies gyventojų su aukštuoju išsilavinimu gyvena kaimuose, 89% - miestuose. Kaimo žmogui sunkiai prieinami persikvalifikavimo kursai.

• Kaimiškos bendruomenės tradicijų prigesimas, nepasitikėjimo vienu kitais ir nusivylimo išaugimas, trukdantis kooperuotis ir konsoliduotis ūkinėje, socialinėje, kultūrinėje ir politinėje sferoje.

• Vietinės ir aukštesniųjų valdžios instancijų atsakomybės ir kompetencijos stygius.

• Finansinės paramos iš valstybės ir tarptautinių institucijų nepakankamumas ir neefektyvumas. Socialinės paramos esamo tinklo ir resursų nepakankamai efektyvus panaudojimas. Kaimo moterys gyvena iš bedarbių, vaikų auginimo pašalpų. Kartais šeimos fiktyviai skiriasi vien dėl to, kad gautų pašalpas.

• Moralinė ir psichologinė dalies žmonių, ypač bedarbių, degradacija, alkoholizmas, atsipalaidavimas.

• Kaimą varginanti nesibaigianti žemės ūkio reforma.

• Moters priklausomybė nuo vyro šeimoje.

• Neapsaugota nuo įvežamos produkcijos iš kitų šalių žemės ūkio rinka. Dėl žemdirbių nepakankamo materialinio rėmimo žemės ūkio produkcija, išauginta Lietuvoje, yra nekonkurentabili.

• Socialiai nuskriaustų šeimų kiekis ir gyventojų amžius kaimuose didėja, jauniems žmonėms vykstant ieškoti naujų galimybių į miestą. Kaimuose sparčiai didėja senų ir vienišų moterų skaičius. Pensijinio amžiaus moterys kaime sudaro 33%, o tokio pat amžiaus vyrai- 17%.

• Rengti psichologinės veiklos centrus ir programas kaimo žmonėms, skatinti kaimo bendruomenės kūrimąsi.

• Šviesti kaimo visuomenę, skleisti elementarias teisines, ekonomines ir socialines žinias kaimo gyventojams prieinamu būdu.

• Remti kaimo žmonių ūkines, socialines ir kultūrines iniciatyvas informacine, organizacine ir materialine prasme.

• Įgyvendinti kaimo ūkinės plėtros ir rinkų įsisavinimo programas su įvairaus lygio savivaldybių, vyriausybės institucijų ir ES pagalba (t.t. – SAPARD). Įnašą į SAPARD programą turėtų padengti valstybė. Tai galėtų būti įnašas ne lėšomis, bet natūra (technika, kuru ir kt).

• Sustabdyti švietimo, kultūros ir sveikatos įstaigų uždarymą kaimo vietovėse. Priešingai, išplėsti šių paslaugų spektrą. Užtikrinti nemokamą vaikų nugabenimą į mokyklas (specialiu transportu).

• Įgyvendinti alkoholio ir narkomanijos prevencijos programas, ypač jaunimui per švietimo sistemą ir spaudą.

• Skatinti NVO steigimąsi ir paramą joms.

• Inicijuoti kredito unijas ir dalykinę paramą jų steigimui.

• Organizuoti informacinių paslaugų (kompiuterių, Interneto paslaugų ir kt.) prieinamumą kaimo vietovėse, panaudojant seniūnijų, mokyklų ir kitų viešų įstaigų galimybes.

• Užtikrinti socialinės paramos tinklo efektyvesnį organizavimą, jo subjektų veiklos priežiūrą, mokymo ir bendradarbiavimo su NVO plėtojimą, išvengiant neracionalaus paramos lėšų panaudojimo.

• Kurti socialines programas bei fondus, kurie padėtų kaimo moteriai išlikti ir vystyti savo verslą (pavyzdžiui, kaimo turizmą).

• Organizuoti kursus, inicijuoti projektus, skatinančius smulkųjį žemės ūkio verslą, padėti kaimo moterims įsigyjant kreditą, taip pat skatinti žemės ūkio produktų pardavimą naujų technologijų bei Interneto pagalba.

• Įkurti kaimo moterų pagalbos centrus, kurie suteiktų reikiamą pagalbą kaimo moteriai.